VKEKK užduodami klausimai ir atsakymai (2017 11 17)

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“  8  punkte įtvirtinta buto ar kitų patalpų sąlyginio šildomo ploto sąvoka. Tai buto ar kitų patalpų naudingasis (šildomas) plotas, padidintas proporcingai tiek, kiek yra padidinta statinio projekte (ar jo dalyje) numatytų šildymo prietaisų galia.
Tais atvejais kai buto savininkas sumontuoja bute papildomas radiatorių sekcijas, o pastate taikomas vienas iš šių šilumos paskirstymo metodų (Metodas Nr. 1, Metodas Nr. 4, Metodas Nr. 7, Metodas Nr. 8, Metodas Nr. 9, Metodas Nr. 10) jo bute sunaudojamam šilumos kiekiui apskaičiuoti turėtų būti naudojamas ne faktinis, o sąlyginis šildomas plotas. Tam, kad šilumos tiekėjas galėtų šilumos kiekį apskaičiuoti pagal sąlyginį plotą, daugiabučio namo valdytojas (administratorius ar bendrija) kartu su pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos prižiūrėtoju, privalo atlikti  daugiabučio namo butuose įrengtų šildymo prietaisų inventorizaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti neteisėtą šildymo sistemos rekonstrukciją, faktinį buto ar kitos patalpos ekvivalentinį plotą arba galią ir šiuos dydžius palyginti su projekte nurodytais ekvivalentiniais plotais ar galiomis bei apibendrintą informaciją pateikti šilumos tiekėjui.

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje šilumos punktas apibūdinamas kaip prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis bei šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai).

Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 „Dėl elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo“, 69 punkte nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose taip pat įrengiami elektros apskaitos prietaisai elektros energijai, vartojamai bendroms namo reikmėms (vestibiuliams, laiptinėms ir rūsiams apšviesti, hidrauliniams siurbliams, šilumos punktui, liftui ir kitoms bendroms reikmėms), apskaityti. Šiuos apskaitos prietaisus operatorius įrengia namo įvadinėje elektros skirstomojoje spintoje (skydelyje) arba greta jos. To paties teisės akto 132.17 papunktyje nustatyta, kad tais atvejais, kai elektros energija tiekiama (persiunčiama) daugiabučio gyvenamojo namo bendroms reikmėms (vestibiuliams, laiptinėms ir rūsiams apšviesti, hidrauliniams siurbliams, šiluminiam punktui, liftui ir kitoms bendroms reikmėms) už atsiskaitymą su tiekėju ir (ar) operatoriumi už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas pagal įvadinių elektros apskaitos prietaisų rodmenis yra atsakingi daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai ir (ar) teisės aktų nustatytais atvejais – nuomininkai, panaudos gavėjai, laikinieji gyventojai, ir kiti teisėti objekto naudotojai;
Taigi už šilumos punkto įrenginių elektros sąnaudas daugiabučio namo bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai jiems  nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingajam plotui.

Paaiškiname, kad nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos. Kitaip tariant, tai vartotojų suvartotas, bet neapmokėtas karšto vandens kiekis. Atitinkamai su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis yra lygus vartotojų suvartotam, bet nedeklaruotam karštam vandeniui ruošti suvartotam šilumos kiekiui. Šis šilumos kiekis vartotojams gali būti pateiktas apmokėti tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas sutvarkė karšto vandens apskaitą daugiabučiame name arba vartotojai pasirinko apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo.

Šis šilumos energijos kiekis iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. vartotojams šildymo sezono metu buvo pateikiamas apmokėti kartu su šilumos kiekiu šildymui, ne šildymo sezono metu – su šilumos kiekiu karšto vandens cirkuliacijai (su „gyvatuko“ mokesčiu).

2016 m. birželio 14 d. Komisija patvirtino naujus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, kurie įsigaliojo 2017 m. rugpjūčio 1 d. Pagal naujus Komisijos rekomenduojamus metodus anksčiau minėtas šilumos kiekis, apskaičiuojamas atskirai nuo šilumos kiekio šildymui ir karšto vandens cirkuliacijai, bei pateikiamas apmokėti atskira eilute.

Šis kiekis gali būti teigiamas arba neigiamas. Jeigu tam tikrą mėnesį vartotojų deklaruotas karšto vandens kiekis buvo mažesnis negu faktiškai pastate suvartotas, susidarys teigiamas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, kurį apmokės visi pastato karšto vandens vartotojai proporcingai jų butų naudingiesiems plotams. Nustačius ar deklaravus anksčiau nedeklaruotus karšto vandens kiekius, pastarieji viršys faktiškai tą mėnesį pastate suvartotą karšto vandens kiekį, todėl susidarys neigiamas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis.
Neigiamas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis su minusu ženklu tuo pačiu principu (pagal naudinguosius plotus) išdalinamas visiems karšto vandens vartotojams, tokiu būdu grąžinat sąžiningai deklaravusiems vartotojams anksčiau už kitų nedeklaruotą karštą vandenį apmokėtas sumas.

Nauji pakeitimai vartotojams suteiks galimybę stebėti ir analizuoti pokyčius, o padidėjus šilumos kiekiui – aiškintis priežastis bei ieškoti nesąžiningų kaimynų, dėl kurių veiksmų susidarė šis šilumos kiekis.

Šilumos ūkio sektoriaus kainodaros pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme. Šilumos ir karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ir karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Valstybinį šilumos sektoriaus kainų reguliavimą atlieka Komisija. Ji tvirtina šilumos kainų nustatymo ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, kontroliuoja kainų taikymą.
Šilumos vartotojams taikoma šilumos kaina nustatoma vadovaujantis Komisijos  patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika, o karšto vandens kaina nustatoma vadovaujantis Komisijos patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika.

Šilumos bazinės kainos dedamosios, galiojusios iki 2015 m. gruodžio 31 d., ir karšto vandens kainos kintamosios dedamosios metams nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo nustatytos Komisijos nutarimais.

Vilniaus miesto apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje panaikino Komisijos aukščiau minėtus nutarimus ir įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamąsias dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Komisija, vykdydama Vilniaus miesto apygardos administracinio teismo sprendimą perskaičiuos UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamąsias dedamąsias ir Vilniaus miesto savivaldybė, atsižvelgdama į minėtą perskaičiavimą, priims sprendimus dėl permokų, jeigu tokios susidarys, šilumos vartotojams grąžinimo.

Šilumos kainoje visada yra įvertinamos įsigyto prieš du mėnesius kuro kainos (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, 58.4 punktas). Taip reglamentuota todėl, kad Komisija galėtų nustatyti kuro (žaliavos) kainų vidurkius ir prižiūrėti, jog naudojamos kuro (žaliavos) kainos šių vidurkių neviršytų. Įmonės, apskaičiuodamos, pavyzdžiui, 2015 m. vasario mėn. šilumos kainas, naudoja 2014 m. gruodžio mėnesio kuro kainas. Vasario mėnesio kainų skaičiavimas atliekamas pagal žemiau nurodytą procedūrą:
- 2014 m. gruodžio mėnesį šilumos tiekimo įmonės įsigyja kurą ir iki 2015 m. sausio 10 d. informuoja Komisiją apie įsigyto kuro kainas (Įstatymo 32 straipsnio 15 dalis);
- Komisija, per 10 dienų surinkusi informaciją iš visų šilumos gamintojų, apskaičiuoja vidutines kuro (žaliavos) kainas ir iki sausio 20 d. viešai jas paskelbia savo tinklapyje (Įstatymo 32 straipsnio 16 dalis).  Šilumos tiekėjai, skaičiuodami 2015 m. vasario mėn. šilumos kainas, negali į kainą įskaičiuoti didesnių kuro žaliavos kainų, nei skelbia Komisija; 

- įmonės apskaičiuoja galutinę šilumos kainą ir iki 2015 m. sausio 25 d. paskelbia šilumos kainą, kuri bus taikoma skaičiuojant mokėjimus už vasario mėn. sunaudotą šilumą, viešai (Įstatymo 32 straipsnio 14 dalies 1 punktas).
Kadangi skaičiuojant šilumos kainas įvertinamos kuro kainos, kurios galiojo prieš du mėnesius, susidaro skirtumas tarp 2015 m. vasario mėn. faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų (2014 m. gruodžio mėn.) kuro kainų. Todėl šilumos tiekėjai patiria nepadengtas sąnaudas arba gauna papildomas pajamas už kurą:

- jei buvo surinkta daugiau pajamų kurui nei patirta sąnaudų, skirtumas kompensuojamas vartotojų naudai;
- jei buvo surinkta mažiau pajamų kurui nei patirta sąnaudų, skirtumas kompensuojamas šilumos tiekėjo naudai.   
Abiem  pateiktais atvejais, siekiant  išlyginti susidariusį praėjusio laikotarpio skirtumą tarp faktinės ir į šilumos kainą įskaičiuotos kuro kainos,  nustatoma  papildoma šilumos kainos dalis (kainos dedamoji), kuri gali mažinti arba didinti šilumos kainą. 

Nepadengtos praėjusio laikotarpio kuro sąnaudos, susidariusios brangstant kurui, arba pajamos, susidariusios  pingant kurui, vieną kartą metuose yra apskaičiuojamos ir įtraukiamos į  šilumos kainą. Taigi minėtos nepadengtos sąnaudos arba papildomos pajamos yra neatskiriama šilumos kainos dalis.    

Visais atvejais šilumos tiekėjų ir nepriklausomų šilumos gamintojų patirtų, bet nepadengtų sąnaudų ar gautų papildomų pajamų apskaičiavimas aprašomas Komisijos pažymose, kuriose taip pat pateikiami ir skaičiavimai. Pažymas galite rasti Komisijos interneto svetainės rubrikoje „Įvykiai ir posėdžiai“.

Aktualią bei nuolat atnaujinamą informaciją apie visų šilumos tiekėjų nepadengtų sąnaudų ir gautų  pajamų dedamąsias galima rasti Komisijos interneto svetainėje
 http://www.regula.lt/siluma/Puslapiai/informacija-apie-nepadengtu-sanaudu-dedamasias.aspx. 

Nuo 2016 metų vasario mėnesio pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, t. y. asmuo, kuris turi atitinkamą atestatą ir vykdo priežiūrą (priežiūros veiklą taip pat gali vykdyti ir pastato valdytojas) kiekvieną mėnesį turi nustatyti santykinius šilumos pastatui šildyti, karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti suvartojimo rodiklius. Prižiūrėtojui taip pat nustatyta pareiga analizuoti gautus duomenis ir ne rečiau kaip kartą per ketvirtį pateikti juos pastato savininkui ar valdytojui, o kartą per metus parengti siūlymus dėl šilumos energijos taupymo priemonių įgyvendinimo. Taigi norėdami sužinoti ar jūsų name energija naudojama efektyviai turite savo iniciatyva kreiptis į namo valdytoją.

Tai priklauso nuo to, koks apsirūpinimo karštu vandeniu būdas pasirenkamas: (I) kai centralizuotai paruoštas karštas vanduo, kaip kompleksinis produktas perkamas iš karšto vandens tiekėjo, t. y  šilumos tiekėjo; (II) kai atskirai atsiskaitoma su šilumos tiekėju už karšto vandens paruošimą, o su geriamojo vandens tiekėju – už patiektą geriamąjį vandenį karštam vandeniui paruošti; (III) kai karštas vanduo ruošiamas individualiai bute, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) – šiuo atveju mokama už patiektą geriamąjį vandenį ir jo paruošiamą pagal kitos rūšies energijos suvartojimą.
Taigi jei gyventojas centralizuotai paruoštą karštą vandenį tiesiogiai perka iš tiekėjo (I), karšto vandens apskaitos prietaisus įrengia prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas; jeigu karštu vandeniu apsirūpinama be karšto vandens tiekėjo, t. y. geriamasis vanduo perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, o šiluma jam paruošti iš šilumos tiekėjo, karšto vandens skaitiklius įrengia prižiūri ir metrologinę patikrą organizuoja daugiabučio namo vartotojams teisėtai atstovaujantis asmuo (valdytojas ar kt.).

Vartotojai daugiabučiuose namuose gali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Karšto vandens tiekėjo pareiga daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų patikrą įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalyje bei 16 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, jog karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, kuri leidžia karšto vandens tiekėjui tiesiogiai gauti tikslius duomenis apie kiekviename gyvenamojo namo bute ir (ar) kitoje patalpoje suvartotą karšto vandens kiekį, apskaitytą karšto vandens apskaitos prietaisu. Tai leidžia išvengti situacijų, kai gyventojams netiksliai deklaruojant karšto vandens kiekį, visas daugiabučiame name suvartotas karšto vandens kiekis nesutampa su gyventojų deklaruotu ir/arba pagal normatyvus priskirtu karšto vandens kiekiu. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, jeigu butų (patalpų) savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo, įgaliotą atstovą pagal pateiktą raštišką prašymą, šis atsisakymas įforminamas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka ir toliau tokių butų (patalpų) savininkams priskirtinas apmokėti karšto vandens kiekis nustatomas pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką, patvirtintą Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26.

Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Pažymėtina, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalį karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį nustato savivaldybės taryba, vadovaudamasi Atsiskaitomųjų karšto vandens paskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 (toliau –Metodika). Metodikos 7 punkte yra pateikta atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo sąvoka. Vadovaujantis šia Metodikos nuostata, atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimas – atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas, tinkamos jų techninės būklės ir nustatyto matavimų tikslumo užtikrinimas, patikros organizavimas. Metodikos 14 punkte numatyta, jog karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį savivaldybės taryba nustato veiklos plano vykdymo laikotarpiui. Metodikos 12 punkte veiklos planas apibrėžiamas kaip apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančio subjekto parengtas dokumentas, kuriame nurodyti per subjekto pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti apskaitos prietaisų aptarnavimo darbai, plėtra, šio plano įgyvendinimui reikalingos lėšos ir finansavimo šaltiniai. Atkreiptinas dėmesys, kad apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis grindžiamas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu, todėl minėto mokesčio netaikymas galimai neleistų įvykdyti veiklos plano, nes nebūtų gautos plane numatytos lėšos, reikalingos apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugai teikti. Vadovaujantis Metodikos 21 punktu, apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis gali būti nustatomas arba eurais vartotojui per mėnesį, arba eurais per mėnesį už apskaitos prietaisą. Apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis, taikomas eurais per mėnesį, nustatomas metines skaitiklių priežiūros sąnaudas dalinant iš 12 mėnesių, todėl yra mokamas vartotojų kas mėnesį net jei vartotojai išvykę, o karšto vandens apskaitos prietaisai nenaudojami. Karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis yra pastovus ir nepriklauso nuo suvartoto karšto vandens kiekio. Karšto vandens tiekėjui įrengus karšto vandens apskaitos prietaisus gyventojų butuose, gyventojai turi mokėti šių prietaisų aptarnavimo mokestį. Jeigu pagal namo šildymo ir karšto vandens sistemos projektą, butuose įrengta po du karšto vandens apskaitos prietaisus, pakeitus esamus prietaisus naujais, namo gyventojai turės mokėti karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį už du skaitiklius.

Nepaisant to, jog dalis daugiabučio namo, kuriame įrengta šildymo sistema su individualiais apskaitos prietaisais butuose, gyventojų, taupydami šildymą, visiškai užsuka termostatinius ventilius arba palieka minimaliai atsuktą termostatinį ventilį, šių gyventojų butuose laikosi norminė ar artima norminei patalpų oro temperatūra (vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas" 1 lentelės 1 punktu, šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose turi būti palaikoma 18–22°C temperatūra). Taip yra todėl, kad į šių gyventojų butus per vidines pertvaras patenka šiluma iš gretimų butų ir patalpų. Tokiu atveju butas šildomas, tačiau už minėtą šilumą apmoka gretimų butų savininkai. Pažymėtina, jog pagal fizikos dėsnius esant temperatūrų skirtumui patalpose šiluma juda ten, kur oro temperatūra yra žemesnė. Vadinasi, jei buto savininkas bute palaikys nustatytą minimalią 18°C ar žemesnę temperatūrą, šilumos kiekis iš gretimų butų ar patalpų, kuriuose temperatūra bus aukštesnė nei jo palaikoma temperatūra, judės į jo butą ir temperatūra bute taip pat bus aukštesnė. Atsižvelgiant į tai, ir siekiant, kad šilumos vartotojai nesišildydami arba šildydamiesi minimaliai tuo nepiktnaudžiautų, buvo įvesta tolygaus šildymo sąlyga, užtikrinanti, kad šilumos vartotojas, visai nešildęs savo buto ar šildęs jį minimaliai, apmokėtų už šilumos kiekį, kuris pateko į jo butą iš gretimų butų ar patalpų, t. y. tolygaus šildymo sąlyga leidžia įvertinti šilumos kiekį, kurį gyventojas, pats nesišildydamas, arba šildydamasis minimaliai, suvartojo gretimų butų ir (ar) patalpų sąskaita. Atkreiptinas dėmesys, jog kuo mažiau šildosi visi šilumos vartotojai, tuo mažesnė yra tolygaus šildymo sąlyga, todėl gyventojai, taupantys šilumą savo bute mažina šilumos suvartojimą – šilumos kiekį, tenkantį pastato vienam kvadratiniam metrui naudingojo ploto šildyti, o kartu ir tolygaus šildymo sąlygą, kuri lemia mažesnius mokėjimus už šilumą.

Tolygaus šildymo sąlyga yra įtvirtinta šilumos paskirstymo  metoduose Nr. 3  ir Nr. 6. 

Minimalus tolygaus šildymo sąlygos koeficientas parodo, kiek procentų nuo vidutinio šilumos suvartojimo, tenkančio 1 m² pastato naudingojo ploto, turi būti suvartojama 1 m² buto naudingojo ploto šildyti.

Pavyzdžiui, jei minimalus tolygaus šildymo sąlygos koeficientas yra 0,4 ,  tai reiškia, kad  1 m² buto naudingojo ploto šildyti turi būti sunaudota ne mažiau nei 40 proc. vidutinio šilumos suvartojimo, tenkančio namo 1 m² šildyti.

Butas, kurio šilumos suvartojimas, tenkantis 1 m² naudingojo ploto šildyti, yra mažesnis, negu minimalios tolygaus šildymo sąlygos koeficientu nustatyta procentinė dalis vidutinio šilumos kiekio, tenkančio 1 m² pastato naudingojo ploto šildyti, pažeidžia minimalią tolygaus šildymo sąlygą, todėl jam priskiriamas papildomas šilumos kiekis, kurio trūksta butui iki minimalios tolygaus šildymo sąlygos tenkinimo.

Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

Sąskaitos dydis ar mokėjimas už buto, esančio daugiabučiame name, šildymą iš esmės priklauso nuo dviejų veiksnių: šilumos kilovatvalandės kainos ir suvartoto šilumos energijos kiekio. Šilumos kilovatvalandės kaina yra nustatyta ir taikoma vienoda visiems vieno šilumos tiekėjo vartotojams. Daugiabučio namo suvartojamos šilumos kiekis priklauso nuo trijų faktorių: namo būklės, temperatūrinio šilumos tiekimo režimo ir oro temperatūros. Net ir esant tai pačiai lauko temperatūrai, daugiabučio namo šilumos suvartojimas gali kisti dėl likusių dviejų faktorių (galbūt per metus kai kuriuose butuose buvo prijungti papildomi radiatoriai ir taip išbalansuota vidaus šildymo sistema, dėl ko vienuose butuose buvo šalčiau, bet siekiant užtikrinti visiems higienos normas atitinkantį šildymą, į namą paduota daugiau šilumos ir pan.). Konkretaus daugiabučio namo šilumos suvartojimo augimo analizę turėtų pateikti namo administratorius ir pasiūlyti sprendimo būdus, kaip sumažinti šilumos poreikį.